Skip to content

Pasaka be galo (tiesiogine šio žodžio prasme)

by on June 8, 2012

Autorė Milda Bartašiūnaitė

Rodos, dar visai neseniai, gyveno trys Pabaltijo Respublikos -Trys Seserys. Jų venomis tekėjo vienybės kraujas, Baltijos keliu pramintas.
Pirmoji atskilo Estija. Sesutė susidėjo su Vakarais. Sumetė šmutkes su kažkokiu suomių girtuokliu… Su ja Latvija bei Lietuva net nelabai ir susišnekėt begalėjo, nes anoji greit mus vienijančią kalbą pamiršo, o vakarietiškos dar nebuvom spėję pramokti. Estija pakėlė nosį ir ėmė vaidinti ponią. Todėl kai ji savo kiemą šlavėsi nuo visokių tarybinių puvėkų, kitos sesės apsimetė, kad joms tai nelabai rūpi. Bet paslapčia, kai užjūrio princai jas reitinguodavo, tyliai kramtė nagučius iš pavydo, kad anos ir stotas, ir kraitis pranašesnis. Ilgainiui apsiprato su pirmūne. Nustojo stebėtis. Galiausiai numojo ranka – cha, Vakarų lepūnėlė.

Kurį laiką Latvija ir Lietuva draugiškai sugyveno. Net vaikučiais dalinosi. Bet kai Latvija prisipažino, kad su vaikučiais nelabai gražiai elgėsi, bei turėjo duomenų, jog Lietuva taip pat juos ne pro tą galą mylėjo, pastaroji įsižeidė: „Ko čia pliurpi nesąmones ir savo šiukšles per tvorą meti?“ Žodžiu, apsipyko mažumėle. Nors abi su Strasbūru draugauja ir gražiai šypsosi oficialiose nuotraukose, viena kitai nepraleidžia progos įgelti ar prieš jaunikį modernesniu sijonu pasimaskatuoti…

Šiuo metu Lietuvėlė turi per 3 milijonus vaikų (neseniai pati suskaičiavo). Tiesa, daugelis jų paliko mamą. Nesivadovavo taisykle, kad biologinė motina, kad ir kokia nepraustaburnė ji bebūtų, geriau už globėjus. Tie kur liko – vieni prasigėrė, kiti veltėdžiauja ir dirbti nenori. Kaip maži varniukai karksi – jiems tik duok ir duok. O likusieji žaidžia „Demokratiją“. Na čia toks žaidimas, kai iš tarpo išrenki kuopelę žmonių, kurie žaidimo taisykles gali papildyti savomis.

Bet atsitik tu man taip, kad dalis vaikelių pastebėjo, jog ta kuopelė taip savo štabe įsitvirtino, jog nustojo laikytis pačių padiktuotų taisyklių. Sau rūmus ėmė statytis, brangius vamzdžius bei dar brangesnius trotuarus tiestis. Galiausiai, valdžios prisisiurbę, trenkė kumščiu į stalą ir tarė,: „Nuo šiol „Demokratija“ žaisime tik taip, kaip mes liepsime.“

Įsivaizduokite, kažkas jiems papriekaištavo, teigė, jog tokias taisykles tik „Diktatūra“ turi, o tie kas ją žaidžia – baisiai nelaimingi…bet gavo į snukį. Maža to, laisvės ar net gyvybės neteko. Apsiverkė atskalūnai (juos kuopelė dabar „violetiniais“ ir „patvoriniais“ pravardžiuoja). Pabandė mamai pasiskųsti, bet kur tau. Lietuva virto pasileidusia merga ir tik žiūri, nuo kokio vamzdžio nulipt, ant kokio užlipt. Susipyko su visais kaimynais, prasiskolino, sesės ir tos nebelanko. Dabar ją tokia neviltis apėmusi, kad net ruošiasi sau krematoriumą Visagine pasistatyti.
Matydami tokią nelaimingą mamą, atskalūnai dar labiau nusiminė. Šaukia tiems, kur rūmuose gyvena, „pažiūrėkit, ką padarėt, negi jums nesinori TIE-SOS!“

Ne. Jiems nieko nesinori, nes ir taip labai gerai gyvena. Sau pilis tik statosi, brangius vamzdžius bei dar brangesnius tratuarus tiesiasi…
NEPABAIGA

From → Pradzios

Leave a Comment

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s