Skip to content

Ėjimas raišu žirgu

by on August 28, 2012

 

 

Aukštaitijos Mergiotė

Sekmadienį ”Lietuvos Ryto” televizijos žvaigždūnas E. Jakilaitis sukvietė tautos politinį elitą į Valdovų rūmų raudonąją menę ir pristatė aštuonių savaičių trukmės “Lyderių forumo” maratono pirmuosius politinius debatus. Nesiimčiau spręsti, kokie kriterijai lėmė penkių lyderių atranką, nes kai kurie iš jų su savo politine biografija yra labiau buvusieji, nei būsimieji. Bet apie tai vėliau. Dabar apie 8 sekmadienius geriausiu ir žiūrimiausiu TV laiku ir “Lietuvos Ryto” penkioms partijoms kaskart dovanojamą pusantros valandos  trukmės reklaminį laiką, kurio oficialus vienos sekundės įkainis sukiojasi ties 80 litų padala. Skaičiuoti mokantys susiskaičiuos, o Z. Vaigausko patikėtiniai turbūt pasidomės, ar tai nėra finansinis tūpsnis penkioms partijoms iš karto. Koks praktiškumas! – juk kuri nors vistiek bus šiek tiek valdžioje. Matydami, kas pastaruoju metu vyksta politiniame šalies gyvenime, turbūt pripažinsime, kad yra ir kitų pagal reitingus lyderiaujančių partijų, bet gi negali priverst simpatizuoti karžygiui, jei prie širdies Kaščėjus.

Taigi, penki mums iki skausmo žinomi politikai – A. Butkevičius, A. Kubilius, E. Masiulis, R. Paksas, V. Uspaskich.  Už jų nugarų dailiai uniformomis aprėdytos komandos, pasiruošusios padėti, jei pakliūtų klausimas ne apie lėktuvus ar agurkus. Gudros galvos, cukruoti liežuviai, dūmų užsklandos ir pigūs juokeliai – buvo visko, ir todėl nebuvo nuobodu. Vedančiojo reikalavimas – nevalia ploti, nuploti, nušvilpti. Gal todėl niekas nežviegė, kai Viktor apie pensijinį amžių replikavo „nafik pensijas, jei 65-ių metų dar vaikus daro“… Ir niekas netrypė kojomis, kai R. Paksas, atsakydamas į klausimą, ar įmanoma sumažinti Sodros įmokas ir padidinti pensijas, nerišliai numurkė, kad neįmanoma sugrūsti išspaustos iš “tubelės” dantų pastos atgal, o visa kita, supraskit, galim prižadėt be didesnių problemų. Infantilumu tai kažkuo priminė jo šviesiaplaukę dukterį su dažnais buitiniais ir garderobiniais pasisakymais spaudoje, kurie neabejotinai pasitarnaudavo tėvo reputacijai, bet vargu, ar iš teigiamos pusės. Gal kas žinote, kodėl reikia kviesti debatuoti  tautai prisiekusįjį, priesaiką sulaužiusįjį, bet ir vėl norintį mums kažką prisiekti politiką? Gal kas žinote ir tai, kiek kartų reikia sulaužyti įžadus, kad daugiau nebebūtum prileistas prie kelių milijonų žmonių gyvenimų tvarkymo? Jei turite atsakymus, juos tikrai galite siųsti „Tvarkos ir teisingumo“ būstinėn, o dar geriau – tiesiai Konstituciniam teismui.

Kai vienoj iš palaikančiųjų komandų išvydau tiesiog politinėn euforijon įkritusią V. Blinkevičiūtę, susirūpinau, kad mano pensininkus tėvus, jei jie žiūri šią laidą, gali ištikti koks nors priepuolis, o pati pagalvojau, kad visgi yra kategorija politikų, kurie traukia karutį mėšlo su savim, o dainuoja, kad tai auksas, bet kokia kaina vėl braunasi valdžion, televizoriaus ekranan, tavo gyveniman, prie tavo sunkiai uždirbtų pinigų… Išsprogdintas Sodros biudžetas – taikliau už A. Kubilių apie Vilijos pažaidimus su pensininkų pinigėliais nepasakysi, betgi tikrasis pensininkų genocidas buvo vykdomas būtent prie jo. Kaip ten bebūtų, keistokai žiūrisi, kad net penki europarlamentarai braunasi į Seimą, nors Europos Parlamento nario kadencija baigiasi tik po dviejų metų.

Filosofas George Santayana sakė, kad tie, kas neatsimena praeities, yra pasmerkti ją pakartoti. Gaila, kad mūsų kartos istorinė atmintis yra tokia trumpalaikė. Visai neseniai iš Kėdainių padangės krito Viktoro nemokamų ledų kuponai, o geografinio Europos centro čiabuviai kartu su Samocvetais traukė „naš adres ne dom i ne ulica“ ir galvojo, kad viskas su jais gerai. Negerai. Man jie atrodo kaip po masinės lobotomijos. Paklauskit tų garbingų Lietuvos patriotų, kurie buvo vežami į Vorkutos lagerius, ar viskas gerai su Lietuvos politiku, kuris nuo finansinių įtarimų pabėgo Rosijon,  ten prašėsi politinio prieglobsčio, paskui vėl buvo išrinktas į Seimą, bet ne į Rusijos, o Lietuvos. Jis net nebuvo apkaltintas tėvynės išdavimu, gal todėl, kad jo tėvynė Rusija. Jei kas norit atgaivinti atmintį apie V. Uspaskich karjerą, jo gautus ir atsisakytus mandatus, jo moteris, galit paskaityti Vikipedijoje. Jei norite savo adresą rašyti kirilica, galite už jį ir nubalsuoti.

Galvoju, kaip baisu turi būti disidentams, matant, kas vyksta nepriklausomoj Lietuvoj. Tariamai nepriklausomoj Lietuvoj. Kažkokia kreivų veidrodžių karalystė su truputį neregiais, truputį kurčiais ir visiškai besieliais valdžioj. Ir nepatriotais. Tokiais, kokių kažkam reikia. Kas tas kažkas? Kai V. Pociūnas įvardijo, kad tai grupė asmenų, kuriuos vienija „žydrumas ir kgb-izmas“, jam, A. Solženycino terminais šnekant, buvo atlikta «внесудебная расправа».  Verta ir vėl verta paskaityti „Archipelago gulagą“, kur pasakojama, kaip po socialinės profilaktikos skraiste veikė sistemai nepatogių asmenų ‚rasprava‘ (rus. – susidorojimas). Trockio sukurti revoliuciniai kariniai tribunolai kaip greito maisto restoranai sukurpdavo nuosprendį, tam nereikėdavo nei įrodymų, nei bylos. Yra istorinių paralelių į mūsų nūdieną. Daugumas paskutinių metų rezonansinių bylų, jaudinančių visuomenę, arba nėra ištirtos, arba nėra tiriamos objektyviai, bet neabejotinai turi „raspravos“ braižą – akis bado akivaizdžiai kvailų, žeminančių mirčių scenarijai, kurie savyje neša vieną žinią: žiūrėkite, kas jums bus. Tik klaniniai prokurorai tiki ir verčia tikėti mus, kad aukšto rango diplomatas šlapinosi pro langą, o jauni stiprūs vyrai krito į bliūdo dydžio balą arba springo lapu. Visa klaninė sistema pajungta ‚raspravai‘, dėl kurios ji rėkia ir nori būti nepriklausoma: nepriklausoma ją sumanydama, ją vykdydama, filmuodama ir po to pateikdama veidrodines išvadas. Ėriukų skundus, kad vilkas blogas, nagrinėja vilkai. Žmonėse, o galimai ir valdžiažmogiuose, daug baimės dėl savęs ir iš to kylančio abejingumo kitam – būtent abuojumas veda į sugyvulėjimą ir sotų kriuksėjimą „po medžiu“. Tai kartai, kuri patriotizmą išugdė Stalino lageriuose, gynusiai Lietuvos laisvę prieš dvidešimt su virš metų, dabar ir vėl nepersunku ją ginti. Nes jų tautinis orumas yra aukščiausios prabos – neišmuštas gulaguose, neiššalęs Igarkos sniegynuose. Rugpjūčio 23-iosios renginiuose nematėm nei Prezidentės, nei Seimo vadovybės, supraskit, dabartinei valdžiai viskas gerai ir su Molotovo – Ribentropo paktu ir su slaptaisiais protokolais. Ar ne todėl, kad dabar į kaldrytes vyniojam savus slaptuosius, gėdinguosius protokolus ir dar slaptesnius valdžių ir įtakų pasidalijimus?

Tenka pripažinti, kad tikros nepriklausomos valdžios jau senokai neturim, yra tik butaforinė valdžia, kuri niekur nesikiša ir yra „ne prie ko“. Ji nemato rašomo žodžio TIESOS, ji fotografuojasi tik su tais vaikais, kurie neša olimpinę šlovę ir nekelia nepatogių klausimų, o prieš pasitraukdama nuo nusiaubto iždo, labai paskubomis apgraibomis perka malūnsparnius, kad į kitas taikių žmonių šturmo operacijas galėtų nusileisti iš dangaus.

Ruduo parodys, kas brausis prie lovio ne dėl tautos, o dėl savo išlikimo ir sotaus gerbūvio, todėl mūsų –rinkėjų – užduotis juos atpažinti. Mums nereikia tų „buvusiųjų perbuvusiųjų“, kurie iš Vyčio atėmė skydą ir kalaviją, jo žirgą pavertė raišu kuinu, bet visdar bando ant jo atjoti į naująjį Seimą.

Jei mylim Lietuvą ir Laisvę, rinkimų dieną privalom ateiti vaduot užgrobtos Lietuvos. Ateiti patys ir atsivesti dar bent vieną viskuom nusivylusį. O tada spalio 15-ąją sušuktt po visą pasaulį išsibarsčiusiems savo vaikams – sugrįžkit.. prie Nemuno kitas išaušo jau rytas…

 


From → Pradzios

Leave a Comment

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s