D Ė M E S I O , MŪSŲ VALSTYBĖ VAIKO TEISIŲ NEGINA GALUTINAI !!

Vakar prie Vilniaus savivaldybės piketo metu priėjo prie manęs ne aukšto ūgio Vaikų teisių tarnybos darbuotoja ir man pasakė, kad jų tarnyba Garliavos mergaitei, tikrai, nepadavinės apeliacinio skundo, nes ne jiems ši mergaitė priklauso,ir kad ne Vilniuje ši mergaitė gyvena. Pasak, tos darbuotojos, jiems Garliavos mergaitė ginti buvo primesta per prievartą ir Vilniaus tarnyba buvo priversta ginti tik pirmos instancijos teisme. Toliau jiems visos teisės į šią mergaitę nutrūko ir Vilniaus savivaldybei net nepriklauso gilintis į pedofilijos problemą, nes sostinės savivaldybės tarnyba nėra pilnai įsigilinusi į bylą, ir, net, praktiškai negalėtų juos skųsti, nes byla labai sudėtinga ir jie jos nėra gerai išstudijavę. Ši darbuotoja (man neprisistatė) pasakė geranoriškai, kad mes be reikalo, čia, sostinėje piketuojame, nes mergaitė yra Kauno miesto ir rajono gyventoja ir lai šios tarnybos rūpinasi mergaitės gynimu bei josios tolimesniu likimu, jai Kalėdinių dovanų nuo senelių teikimu. Su šia darbuotoja daugiau aiškintis negalėjau, nes ji skubėjo į teismo posėdį savo savivaldybės gyventojų vaikų klausimo gynimu.

Po piketo, kaip pedagogas dirbantis su vaikais per 40 metų, norėjau pasikalbėti su Vilniaus Vaikų teisių tarnybos vedėja Lina Juškevičiene ar pavaduotoje Greta Zvolinskiene, bet nesugebėjau, nes patekti į savivaldybės pastatą be specialaus leidimo neįmanoma. Kad jų pasiklausti ir su jomis pasišnekėti, privalėjau joms paskambinti ir jos tada turėjo nusileisti į pirmą aukštą ir pasimačiusios su manimi, mane paimti ir pervesti per savivaldybės apsaugos tarnybą. Tokią tvarką man pranešė savivaldybės informacijos viena iš labai daug darbuotojų, besispecializuojanti vaikų problemų interesantų aptarnavimu. Ji davė tarnybos sekretorės telefoną, kuri būtų sujungusi su bet kokia tarnybos specialistu. Deja, pusę valandos ištisai skambinau, ir sekretorė nekėlė ragelio, nors jau buvo po pietų. Tada man davė kitos sekretorės telefono numerį, bet ir tas nekėlė ragelio. Laukti ilgai jau nebuvo kada, o prasmukti pro apsaugą irgi nebuvo jokių galimybių, nes įėjimą saugojo įprasti automatai, kurie statomi metro stotyse. Žodžiu, Vilniaus savivaldybės apsauga yra panašaus lygio, kaip JAV Pentagono ar kito labai svarbaus gynybinio super slaptos tarnybos objekto.

Padėtis labai pavojinga, nes sklando plačiai kalbos, kad daug kas matė šią per prievartą pagrobtą ir į valstybės paslaptį pradangintą mergaitę, kai ji viename miestelyje (jo pavadinimo suprantamais “valstybinio slaptumo” sumetimais neminėsiu) ėjo su mama ir apsupta didele galybę sargybinių. Mačiųsieji tą mergaitę sakė, kad ji, kaip reikia tikėtis, nėra normalios būsenos, praeiviams pasirodė labai apatiška ir labai keistos išvaizdos. Matyt, dėl šios priežasties, kaip pranešta žiniasklaidoje, todėl ji ir nenori savo būsenos rodyti seneliams. Sklinda kalbos mačiųsiųjų, kad ji buvo vežama ir prokuratūrą. Matyt, tenai paaiškėjo, kad ji liudyti teisme negali, nes savo pažiūrų nėra pakeistųsi. ir tai akivaizdžiai patvirtono pagal ekspertų nustatytą tyrimą, kurį pres konferencijoje pranešė mano F.b. draugas, teisėjas Audrius Cininas, kad mergaitei, neva, IŠTRINTA ATMINTIS. Kadangi aš kaip atminties lavinimo specialistas toje srityje, kurioje mano auklėtiniai yra ne kartą garsinę Lietuvą, kreipiausi į teisėją A.Cininą, kad jis paaiškintų, kaip suprasti šį antihumanišką ir dar pasaulinėje mokslo praktikoje nežinomą precedentą. Tada jis mano atsakyme, kurį paskelbė per žiniasklaidą, pranešė, kad mergaitės atmintį, neva, ištrynė josios tėvas AtA Drąsius Kedys, ištrindamas, neva, savo dukrai “Sveikąją atmintį” ir, neva, įteigdamas, seksualinę patirtį. Todėl aš, kaip laikęs ne kartą egzaminus iš psichologijos bei sporto psichologijos kursų ir pirmą kartą išgirdęs, tokį terminą, kaip “Sveikoji atmintis” (jos net nežino mokslininkai, su kuriais dabar konsultavausi), paprašiau, kad jis paaiškintų, iš kur toks dar pasaulinėje mokslo literatūroje nežinomas nei terminas, nei reiškinys paimtas, kur apie jį galima būtų pasiskaityti. Mat, jeigu, pasak teisėją Audrių Cininą, vis tik yra atminties ištrinimo fenomenas, tai a.a. Drąsiui Kedžiui reiktų suteikti Nobelio premiją už neregėtą dar mokslinį atradimą. Bendrai, tuo klausimu reiks man dar kreiptis pas savo buvusį fiziuologijos ir sporto fiziologijos dėstytoją, habilituotą mokslų daktarą, profesorių Albertą Skurvydą, kuris yra šiuo metu Lietuvos kūno kultūros akademijos rektorius ir labai dabar specializuojasi neuronuose vykstančiais procesais. Galiu pasakyti tiek tiek, kad kai dviračiu važiavau į Londono olimpiadą ir atgal grįžau per Švediją, tai aukščiau Stokholmo senąjame Upsalos universitete, į kurį nuvažiavau ypatingu Lietuvai reikalu (apie jį vėliau rašysiu), kur tai tuo metu pirmą kartą pasaulio praktikoje šio universiteto mokslininkai paskelbė atradę trumpalaikės atminties trynimo metodą skirtą ypatingiems medicininiams reikalams. Deja, mergaitė disponuoja ilgalaikę atmintį, ir manau, kad čia tas teismo procese išaiškėjęs fenomenas yra virš proto supratimų ribų, aprašomas tik fantastinėse apysakose. O kaip tik tas teisėjas Audrius Cininas ir yra didelis fantastinių romanų megėjas, nes aš asmeniškai su juo diskutuoju jo mėgiamo ir neseniai mirusio Boriso Strugackio temoje, kuris mokslinę-fantastinę veiklą pradėjo dirbdamas prie savo daktarinės disertacijos garsiojoje Pulkovo observatorijoje ir garsiuosius fantastinius romanus rašė kartu su savo broliu Aleksiejumi, kuriuos ir aš vaikystėje mėgau skaityti.

Deja, už mano pokalbius su teisėju Audriumi Cininu jau oficialiai gavau perspėjimą, kad galiu prarasti gyvybę, kaip prarado rinkimų į Seimą išvakarėse mano vienas Facebok-o geras draugų per daug agitavęs ne už tą partiją, už kurią reikia. Šita asmenybė, kuri mane perspėjo ir atsiuntė tą įspėjimą į mano elektrinį paštą, yra labai gerai žinoma šalyje kaip iš kraštutinių Laimutės Stankūnaitės užtarėjų. Kadangi respublikinė spauda daug rašo, kad šioje istorijoje paslaptingai “savo noru” išeinantys yra, lyg, ir moderniškai žudomi, todėl , atrodo, man reikės prašytis apsaugos kaip ir Laimutei Stankūnaitei.

 

Vytenis Aleksandraitis