Skip to content

Vienoj šaly byla viena… Sakmė (visi sutapimai su kur bebūtų vykusiais įvykiais atsitiktiniai)

by on October 31, 2014

Šešėliams vidurdienį nesimiega

Kartą vienoje šalyje viena politinė grupuotė, kurią „sparnu X“  įvardysime,  sukūrė ilgalaikį  planą „Vilties Prezidentas“ (VP).  Taip buvo siekiama suteikti žmonėms „uždelstos vilties“, kad „VP viską padarys, kad esą tik reikia kantrybės, ir t.t“.  Savotiškas garo nuleidimo mechanizmas, tuomet (per toje šalyje buvusią  krizę) itin reikalingas ir „sparno X“ politinių tikslų siekimui, ir jį remiančioms kapitalo grupuotėms.

Tačiau, kad „VP misija“ būtų sėkminga,  reikėjo persukti visuomenės dėmesį į kitas problemas. Nuo krizės sukelto „visuotinio nepritekliaus“, pavyzdžiui,  link teisėsaugos. Visi krizės sukelti nepritekliai turėjo būti „suversti“ korumpuotai teisėsaugai ir „sparnui X“ neįtinkančioms partijoms. VP „vilties misija“ turėjo „dirbti“, nesustingti, įgyti „dinaminį pobūdį“, praktinių veiksmų erdvėje liekant „už trečiojo kadro“.

Tam, kad tai (VP plano kontekste) būtų sėkmingai įgyvendinta, reikėjo „streso“, t.y. „rezonansinės bylos“, per kurią būtų pradėtas šių „persukimų“ įgyvendinimas.  Taip pat reikėjo ir jos „klampumo“ su aiškiai paryškinta „socialine versija“. T.y su tokia versija, kuri bet kokios kontrversijos skelbėjus tarsi savaime įtrauktų į kitą, t.y. neapykantai bei pasipiktinimo kėlimui pasmerktą, „barikados pusę“.  Kad „abi pusės“ taptų vis gausesnės. Vienoje pusėje – „tauta“, kitoje – „dėl visko kalti valdantieji bei JŲ  teisėsauga“.  O tai ir yra pagrindinė dirva  suirutėms bei priešpriešoms, kuomet, pasinaudojant sumodeliuota „vilties vizija“, iškyla „trečioji jėga“ su visiškai realia galimybe įsitvirtinti. Ir sumanė su „sparnu X“ susiję technologai sukomponuoti „pedofilijos bylą“…

Na, ir, kaip toje šalelėje vėliau išryškėjo, sumanymo IŠ PRADŽIŲ „sėkmingo“ būta.

Būtent „pedofilijos byla“ dažnai „prakalbindavo“ žmones visišku absurdu, esą „pedofilų klanas“ (su kurio įvaizdžiu buvo meistriškai „sukryžminta“ teisėsauga) ne tik prievartauja vaikus, bet ir didina nedarbą, mažina pensijas, ir t.t.

Taigi, krizės sukeltus nepriteklius buvo pavykę nustelbti jau pradžioje.

Na, o koks gi buvo tikslas taip ir nepavykusios, tačiau planuotos „antipedofilinės revoliucijos“? Dabar turiu omeny GALUTINIUS  TIKSLUS. Tai  buvo ir greitas „VP  komandos suformavimas“,  ir VP  galių išplėtimas, ir (atitinkamai) „sparnui X“ palankių politinių jėgų „įsiamžinimas“ tos šalies politiniame spektre.

Visa tai ir  planavo Trečioji jėga.  Būtent tą Trečią jėgą ir reikia įvardinti kaip tą jėgą, apie kurios „darbus“ net nenutuoks nei viena, nei kita „rodyklių persukimui“ skirtam „socialiniam stresui“ sukomponuotos „pedofilijos bylos“ pusės.

Apie planą mažai kas toje šalyje žinojo. Kitaip ir negalėjo būti. Daugelis šiame plane dalyvavusių, ar į jį įtrauktų, žinojo tik pavienes nuotrupas. Pagal principą: „kiekvienam savo“. Gal net pats VP daug ko nežinojo… Tad ką jau kalbėti apie kitus, „tamsiai“ naudotus šiame plane žmones…

Daugelis manė, jog dalyvauja gerame darbe, tačiau iš tikrųjų „antipedofilinės  revoliucijos“ , jei ji pavyktų, finalas būtų klaikus bei dramatiškas. Jau pats metodas, kuriuo buvo aktyvuojama ši „revoliucija“, kelia šiurpą.  Ir vargas tam, kas toje šalyje tiki, esą „tikslas pateisina priemones“. Gerais norais pragaras grįstas, o ne atvirkščiai.

Kiekvienam savo…

Sunku pasakyti, kaip toje šalyje buvo pradėtas klaikus, ir, kaip paaiškėjo, klampusis „antipedofilinės revoliucijos“ scenarijus.

Kalbama , jog iš pradžių buvo du meilužiai – S.L. bei U.A. Tačiau, kai ten ši byla įsibėgėjo, šiai tiesai nebuvo leista išlįsti net kaip versijai. Pirmieji bandymai (per TV) buvo kaipmat užgniaužti, o tai, kad „visažinis“ „melo detektorius“ beveik atskleidė šių dviejų žmonių tarpusavio santykių ypatumus- apskritai nutylima. Nes… Tam, kad byla būtų klampi, negalima leisti atsirasti jokiai logiškai paaiškinamai grandžiai, kuri galėtų nurodyti kaltinimų (pagrįstų ar absurdiškų) MOTYVUS. Turi likti „skylė“. Viskas turi atsirasti taip, kad vėliau pasipiktinę žmonės išgirstų, esą tai „atsirado iš niekur“.

Va, būtent taip ir buvo toje šalyje daroma. Nes, kai, anot „oficialių versijų“, viskas „atsirado iš niekur“ (brukama mistika palieka nišas, siekiančias užsipildymo), daugelio žmonių sąmonė per žingeidumu virstantį užsispyrimą tampa itin imli neoficialioms, tačiau nematomų jėgų komponuojamoms, versijoms. Tarp jų ir bene šlykščiausioms. Ir ta šalis nebuvo išimtis!

O kas vėliau? Minėtas U.A. buvo vienos gan gausios bei įtakingos „giminės“ apkaltintas šlykščiu nusikaltimu. Bet… U.A. turėjo daug įtakingų draugų (nors aš tai mėgstu vadint pertekliniais kontaktais, bet ir čia – kiekvienam savo). Tačiau turėjo jis ir priešų… Toje pačioje minėtos šalies „spec.tarnyboje“. Ką gausime subendrinę? O gausime štai ką.

„Pertekliniais kontaktais“ „apaugęs“ U.A., būdamas apkaltintas pedofilija, padrikai puolė „pas draugus“ ieškoti pagalbos. Na, o kas ieško, tas randa! Tačiau būna ir taip, kad „pagalba“ suranda žmogų. Tai tas atvejis, kai „pagalba“ tampa paspęstais spąstais, anokiu kabliu.

U.A. visą jam skirtą ateities dalelę tikėjo, kad jam „padėjo nuoširdžiai“. Ir kad dar padės.

Na, ir… Jam ėmė ir padėjo. Tiesiog… Nėra sunku pasiekti, kad kaltinimai būtų tikrinami bei pertikrinami dešimtis kartų! Juk tai galima net gerais ketinimais pridengti! Vizualiai byla buvo sulėtinta. Bet…

Lygiagrečiai su tuo „sulėtinimu“ buvo imta skubinti jį apkaltinusios „įtakingos giminės“ narį. Atsirado žmonių, kurie „neleido jam vežti esą nuskriaustą vaiką į neutralią aplinką“, neleido net per apklausas kalbėti be konsultacijų su tos pačios įtakingos giminės atstove, ponia N., toje šalyje buvusia įtakinga teisininke, ir… vis suteikdavo ir suteikdavo „medžiagų“ apie „pedofilų klaną“.

Taigi, vieni lėtino (tyrimą), kiti skubino ir skubino . Vieni „gerais sumetimais“ lėtino „oficialų tyrimą“ dėl U.A., kiti skubino ponios N. giminaičio pradėtą „nuosavą tyrimą“.

Na, o tarp dviejų auklių vaikas gali visai „be galvos likti“. Atsirado dar du „pedofilai“, ir aprašomame etape tai jau nebuvo sunku padaryti.

Kiek žmonių galėjo įtakoti šią „įtakos akciją“? Užtektų 4-5, tad jokios mistikos! Na, dar tiek pat visokių tarpininkų, nesuvokiančių savo tikro vaidmens…

Galiausiai, peržengęs „negrįžimo tašką“, t.y. dėl ištisos visumos priežasčių buvęs negrįžtamai įsiurbtas į kur kas už jį galingesnį procesą (įtaką), ponios N. giminaitis ėmė šaudyti. Kokia buvo tomis dienomis jo dvasinė bei psichinė būklė – sunku pasakyti.

Beje, o kodėl šaudė norvegas Breivikas? Juk jo vaikų niekas neprievartavo! Jo oficialūs motyvai migloti ir lig šiol sveikam protui nesuvokiami. Čia – tarp kitko…

Vėliau tą ponios N. giminaitį, dar bandžiusį slapstytis nuo tos šalies teisėsaugos, galimai taipogi po „pagalbos“ priedanga įviliojo į spąstus jau kiti, vėliau prisijungę „vykdytojai“ tos pačios „trečiosios jėgos“, kuri ir strategavo „antipedofilinį maištą“, galėjusį kilti jau po to ponios N. giminaičio laidotuvių.

Nekilo. Nors jo šalininkai bei procesui ėmusios „vadovauti“ ponios N. pasekėjai iki šiol yra įsitikinę – šį „kovotoją prieš pedofilus“ nužudė teisėsauga, „dirbanti pedofilų klanui“. Scenarijus sėkmingai vystėsi toliau.

Pirmosios bangos atslūgsta greitai

Minėjau U.A. „draugus“, „padėjusius“ jam, kad būtų toje šalyje sulėtintas jam mestų kaltinimų tyrimas. Tačiau…

Buvo ten ir daugiau visokių „geradarių-pagalbininkų“. Pavyzdžiui, kažkas „pasistengė“, kad jo draugei, anot tos šalies teisėsaugos vien „jo dalykiškai pažįstamai“ bei vaiko motinai S.L., nebūtų pareikšti įtarimai.

Kuo visa tai dėta čia gvildenamoje istorijoje? Ogi tuo, kad ir tai buvo tos šalies „trečiosios jėgos“ minėto plano, „antipedofilinės revoliucijos“ klampaus strategavimo sudedamoji grandis. Nes, jei iš visos grandinės būtų pašalinta ši „nekaltai apkaltintoji“, klampus procesas galėjo ir nutrūkti. O dabar…

Bet kokio teismo sprendimas „grąžinti vaiką motinai“ tapo visiškai motyvuotas. Nors žmonių dėmesys, tęsiant „žaidimą“, buvo vėl persuktas. Dabar jau – į teismus. Į „pedofilų paveiktus teismus“…

Ir ta diena netrukus išaušo. Vienas tos šalies teismas priėmė sprendimą „grąžinti vaiką jos motinai S.L.“. Ir prie ponios N., kurios namuose buvo tas vaikas, valdų, ėmė buriuotis žmonės, nepatenkinti to teismo sprendimu. Kai prie ponios N. valdų atvyko teismo antstolis, susirinkę žmonės jam, kelių policijos pareigūnų atlydėtam, neleido patekti į ponios N. gyvenamąjį namą. Ir… Nors tos „minios“ vedlys M. elgėsi gan agresyviai, policijos pareigūnai tuomet itin lengvai pasitraukė…

Žmones apsvaigino „lengva pergalė“. „Mes nuo šiol vykdysime teisingumą!“,- toks šūkis tuomet buvo brukte brukamas į žmonių sąmonę.

Žmonių „objekte“ gausėjo, tačiau… Nebuvo jokio požymio, kad „lengvoji pergalė“ prieš „pedofilų klaną“ virstų suirute, galėjusia išplisti į kitas tos šalies vietas. Dauguma tos šalies žmonių, jei ir domėjosi šia „istorija“, tai ne tiek, kad „išeitų į gatves“, kaip daugelis vis dar įsivaizduoja „revoliucinę situaciją“.

Bet… Po poros savaičių teismo sprendimas buvo panaikintas. „Revoliucijos“ priešininkai, – „sparnas Y“, ėmė suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Ir ėmė priešintis. „Aršuolis M“, kažką toje „pedofilijos versijoje“, kurią skelbė ponios N. pasekėjai, „aptikęs“, „perėjo“ į kitą šios bylos pusę. Ir daugelis kitų žmonių, tomis dienomis esą „vykdžiusių teisingumą“, ėmė kažką (itin destruktyvaus) nujausti arba net aiškiai suprasti.

„Antipedofilinės revoliucijos“ rengėjams prireikė dar vieno „laiko rezervo“. Nes aprašytame etape „revoliucija“ aiškiai per anksti ėmė „ryti savo vaikus“.

Ponia N. paskubėjo atsižegnoti nuo ją neva „išduodančių“, t.y. nuo jau tada pradėjusių kažką nujausti ar net suprasti žmonių. Ji ėmė skelbti esą net nepažįstanti jų. Ir prie jos valdų kelias savaites budėjusių žmonių ji neva „nei nepažįsta, nei pažinti nenori“.

Taigi, „revoliucijos“ strategams prireikė laiko rezervo. Juk buvo puikiai žinoma, kad teisminiai ginčai bus atnaujinti. Tai buvo ir objektyvi tikrovė, ir …poreikis.

Beje, „proceso“ tęsimu buvo suinteresuotas ir politinis „sparnas X“, ir jau minėtas, bei ką tik aprašytu laikotarpiu „kitą bylos pusę“ pradėjęs remti „sparnas Y.“ Skyrėsi tik požiūriai į to „tęsimo“ bei jo detalių REALIZAVIMO GALIMYBĖS IR KELIAI. Na, ir metodai. Ir poniai N. buvo „pakuždėta“ kurti savo judėjimą bei (priklausomai nuo situacijos) gal net politinę partiją.

Esmė tai, kad „trečiosios jėgos“ (sparno X) strategai šiame etape sumanė „gelbėti revoliuciją“, perkeldami jos „epicentrą“ nuo „nepavykusios“ (jau du kartus) „gatvės“ į politinę plotmę. Per kuriamą „judėjimą“ su vizija į „visiškai naują politinę partiją“ (dar vienas tikrosios Trečiosios jėgos pridengimo būdas) gali atsirasti galimybių valdyti procesą. Kitaip tariant, šiame etape „revoliucijos strategai“ lyg ir ėmė suvokti, kad „minia“ turi būti ne tik „gausi“ (nors ir tai nepavyko įgyvendinti), bet ir valdoma. O per valdymo centrą, tiksliau – per įtaką jam, lengviau reaguoti į jau priešprieša tapusio proceso netikėtumus bei staigmenas.

„Pojėdėm, krasotka, katatsa, davno ja tebia podžidal…“

Tai žinomos dainos žodžiai, tinkantys U.A. „galo pradžios“ įžangai. Taigi, U.A. turėjo „daug draugų“, ir tarp jų atsirado „trečiosios jėgos“ plano vykdytojų, kurie jam „padėjo“ „atsilaikyti“ prieš kaltinimus 2008 metais, tuo pačiu (ir pagal bylos „įklampinimo“ planą ) ir sąlygodami šių kaltinimų sureikšminimą bei pradinį jų rezonavimą.

Na, o kas buvo vėliau?

VP domėjosi byla. Po 2009 spalio žudynių tai tapo „galima“. Ir, „kaip tikėjosi prezidentė“, generalinis prokuroras (pirmoji „revoliucionierių auka“) pažadėjo, kad U.A. kaltinimai bus pareikšti.

Tačiau… Prokuratūra galėjo pateikti kaltinimus tik pagal operatyvinę informacija (taigi, retas atvejis, įpareigojantis ieškoti siūlų ir siūti bylą). Operatyvinė informacija vis ta pati. Nepadorus elgesys su L.S. vaikui matant. Bet…

Ši versija juk „violetinio sąmokslo“ rengėjų buvo užgniaužta! O jei tyrėjai vis dėlto suras tvirkinimo įrodymų? Juk tada ir mergužėlė neišsisuks… Ir nutrūks klampios kautynės, turėjusios sprogti scenarijaus numatytu momentu! Vėl negerai…

Nesvarbu, kad žinančių padėtį palyginti nedaug. Užtat technologija gera, viskas numatyta joje. Ir… Patys „violetiniai“ ėmė vėl ir vėl protestuoti: „Kodėl tvirkinimas, kodėl tik tvirkinimas?“

Generalinis prokuroras buvo priverstas atsistatydinti.

VP ėmė dairytis „savo žmogaus“ į raktinį postą. Tiesa, generalinio ji nepamiršo, išprotegavo iki apygardos teisėjo. Na, o ką daryti su byla, kuri vasarą bus teisme?

Dėl visa ko buvo panaikintas vieno miesto teismo teisėjo sprendimas (tų pačių 2010 metų pavasarį paskelbtas). Juk DU DARBAI KARTU NEDAROMI. Bet… O ką šiomis dienomis daryti su U.A. teismu? Juk teisėjo sprendimas plius Trečiosios jėgos organizaciniai gebėjimai parodė, kad „judėjimas reikiama linkme“ pavyksta! Iki prielaidų ypatingajai padėčiai (perversmui) dar toli, bet…

Ir tada vėl iškyla „geradariai“ U.A. „draugai“. Antai, važiuokim, bičiuli, prasiblaškyti!

Kam U.A. buvo brangus? Nebent tėvui ir motinai. Koks jis bebūtų, bet… tėvas ir motina – tai šventa. O kiti? Pinigėlių trokštanti G.? Draugai (tarp jų ir nuo jo pavargę verslo partneriai)? Buvę kolegos (galimai) iš VSD agentūros? Tarp VSD buvo ir vienos partijos steigėjo žmonių. O tas vai kokių sąskaitų U.A. Turėjo…

Na, kaip jau minėjau, tarp U.A. draugų buvo Trečiosios jėgos atstovų. Ir štai: „Atsisakyk apsaugos, mes tave saugosim“. Paskui: „Važiuokim pailsėti, pasivažinėsi keturračiu…“

Ir…Važiuoja U.A. su „šeima“ bei… su pertekliniais kontaktais. Geria nežmoniškai. Tai suprantama. Žmogaus gyvenimo forma pakeista. Atėjo metas „išpirkti nuodėmes“, kokios mažos ar didelės jos bebūtų.

„Krasotka“. Štai toks įvaizdis jo, „tolerancijos įsikūnijimo“, galvoje, buvo susidaręs nelyginant savigyna. Ir štai…

Ar kas trukdys jam, „krasotkai“, sėstis į keturratį ir lėkt kažkur? Aišku, jog ne. Tačiau ar įkaušusi kompanija pastebės, jog jis netoli nuvažiavo (įklimpo posūkyje), o iš kompanijos dingo dar vienas žmogus? Aišku, kad ne. Žinia, taip visada nutinka, kai turi „daug draugų“. Važiavo. Gėrė. Ramino. Paskandino… Budelis kitas, metodas tas pats. Kodėl? Todėl, kad tam tikromis aplinkybėmis BALOJE PASKANDINTI gali tik SAVI. Ir itin lengvai. Pakanka tik tarti – „važiuokim pasivažinėti“, o kad „tavęs lūkuriavau“ – tarti kaip ir nebūtina…

Prarastas laikas

Po visų „įtariamųjų“ „žūties“ revoliucijos rengėjai patys ėmė painiotis. Tyla jau buvo ne jų byla. Reikėjo , kaip jie manė, „atidėti suirutę“ ir imtis „konstruktyvaus preliudo“. Kurti partiją.

Ir čia „revoliucijos technologai“ daug į ką neatsižvelgė. Lietuva jau buvo nebe ta, kaip 1993 metais.

Sumanymas buvo toks. Paskubinti Trečiosios jėgos politinį legitimizavimą, sukurti naują poliarinę porą- konservatoriai plius „V. partija“. Aišku, toks finalas būtų antiistorinis, ir virstų tragedija.

„Revoliucijai“ priešintis ėmė irgi ne kvailiai. Irgi „konstruktyviai“. Būtent tada, 2010 rudenį, į V. partijos pradinį štabą buvo mestas destruktorių PIRMASIS EŠELONAS. Tas, kuris ateina tam, kad būtų IŠRYŠKINTAS ANTROJO EŠELONO, tokiu būdu įtvirtinant pastarąjį tarp organizatorių.

Partijos įkūrimo scenaristai ne tik nenutuokė apie „ešelonus“. Jie net neatsižvelgė į elementarią žmogaus prigimtį. Į tai, kad yra kitų „ešelonų“- garbėtroškų bei karjeristų.

Ir štai tada, kai „revoliucijos“ strategai pamatė (2011 rudenį), kad „konstruktyvioje erdvėje“ jie pralaimi (iniciatyvą ėmė „antiprezidentinės jėgos“), ir prasidėjo „antroji Garliava“. Vėl buvo ten mestos pajėgos. Vėl. Bet… Istorija pasikartojo farsu.

Gera mums čia būti, bet metas mums jau baigti

Taigi, atėjo paskutinioji aktyviosios įvykių raidos dalis. Teismui priėmus nutarimą grąžinti vaiką S.L. „per dvi savaites“, vėl ėmė kartotis kadaise jau vykusi istorija. Prie ponios N. namų vėl ėmė rinktis žmonių. Tiesa, jau ne taip greitai, ir ne taip masiškai, kaip tada, kai jau pirmąją „maišto“ dieną policija neįveikė „aršuolio M“, vėliau perėjusio į S.L. ir „amžino poilsio palydėto“ U.A. šalininkų pusę. Laikas bėgo, juk jo buvo. Žmonių vis dėlto daugėjo. Tačiau juos ten jau siuntė abiejų „sparnų“ veikėjai.

Ir svarbiausia yra tai, kad ir vienas, ir kitas „sparnas“, iki šiol konfrontavę tarpusavy nematomose kautynėse, dabar jau nebyliai tarsi sutarė dėl vieno – „visa tai“ reikia baigti. Tik dabar jau esme tapo tai – o kaip baigti? Juk kiekviena baigtis yra sąlyginė, nes turi tęsinį. Nes kiekvienas vyksmas, vos tik pasibaigia, tampa preliudu kitam procesui, kuriam vykstant taipogi teks gyventi, veikti, „strateguoti“. Ir kiekviena forma ar „kokybė“ gali baigtis tik pereidama į kitą formą ar įgydama naująjį turinį.

Taigi – reikia baigti. Bet kaip baigti? Ir kodėl?

„Sparnas X“ jau buvo suvokęs tai, kad jo užmačios pralaimėjo. Lėmė prarastas laikas bei sąlyčio su bent kiek platesnėmis žmonių grupėmis nebuvimas. Šie strategai pasijuto patekę į savo pačių technologijų sukurtus spąstus.

Jie ir tie, ką jie čia pakvietė, atsidūrė toje „lokalioje srityje“, iš kurios jau nėra kelio „atgal – į plano tąsą“. Prarastas laikas, žmonių palaikymo stoka ir… be galo margos gretos, tarytum šaukte šaukiančios ir „sparno Y“ deleguotus „gynėjus“ kompanijon.

Taigi, kai nepavyksta, būna itin svarbu laiku sustoti. Nes jei dabar tęsti, galima „prisižaisti“. Galima būti išryškintiems. Ir tada jau viskas, tada…

O ar turėjo „X-sai“ sklandų veiksmų planą, ar tiesiog ėjo savo tradiciniu keliu, siekdami sukelti toje šalyje neramumus, o toliau esą „būtų veikiama pagal aplinkybes“? Štai ir nebuvo „neramumų“. O „aplinkybės“, pralenkdamos juos, atskubėjo pirmosios. Ir jei aplinkybės pasirodė esančios stipresnės, tai būtina bent jau laiku „suvynioti meškeres“. O ką, praeis keleri metai, gal dar mėginsime vėl. Juk nėra jau tų „įtariamųjų“, išskyrus vieną. Atnaujinti bylą, surasti krūvą kaltų pareigūnų, smogti „sparnui Y“ už nūdienos nesėkmę. Juk tai tas pats, tik įgyvendinimo formos būtų kitokios… Taigi – ne viskas dar prarasta, jei tik laiku baigsime…

„Vilties Prezidentas“, dar prieš mėnesį lyg ir užtaręs ponią N., daugiau su nieko ta tema į kalbas nesileido.

Visai kitaip mąstė „sparno Y“ strategai. Tarytum nuspėdami jau bene parblokštų priešininkų mintis, jie ėmė elgtis visai kita kryptimi. Aišku, „didieji darbai baltomis pirštinėmis nenuveikiami“, tad ir šie turėjo ką slėpti ir dėl ko skubėti. Skubėti baigti, tik jau kitaip. Ir todėl būtent „Y-kai“ ėmė elgtis ties ponios N. valdomis itin radikaliai bei „revoliucingai“, sutelkdami ten net pastiprinimą iš tos šalies sostinės.

„Y-kai“ naudojo taktiką: nori galutinai pribaigti priešą, tai apsimesk juo, imituok jo veiksmus, dezinformuok labiausiai ištikimus jo šalininkus, mėgdžiok jį iki pats perimsi jo galių, aną nusilpnindamas.

Ir istorija ėmė kartotis farsu. Buvo sukeltas itin lokalus „revoliucijos farso“ protrūkis. Su tais pačiais šūkiais, kuriuos „sparnas X“ skelbdavo bene trejus metus. Parblokštam konkurentui buvo parodyta jo vieta, bei kad atėjo metas iš jos trauktis.

„Y-kai“, kadaise sumaniai skaldę „ponios N. partiją“, dabar taip pat sumaniai, ir, žinoma, operatyviai ją sukūrė. Su visais svertais, būtinos visaverčiam jos valdymui.

Ponios N. rinkimų kampanijai buvo parūpinta „reginių“. Po „lokalios revoliucijos“ protrūkio itin greitai įvykęs (itin brutalia forma) vaiko perdavimas S.L. buvo palydėtas mitingų tos šalies sostinėje. Na, pirmiausia, žinoma, prie VP rūmų.

Taigi, „sparnas X“ pralaimėjo ir „paslėpė galvą smėlyje“ . Ar tiesiog “nukėlė savo planų , tik jau kitomis formomis, įgyvendinimą”…. Kas ten dabar susigaudys toje kitoje šalyje bei jos politinių užkulisių peripetijose?

Jų priešininkai ėmėsi pridengto šantažo, taip tarsi „įtvirtindami“savo pergalę (jie žino- pergalę būtina dar ilgai gint bei saugoti) – ėmė kelt bylas vis tai pačiai poniai N., pagaliau tapusiai tos šalies parlamento nare. Jos užmiršti nebuvo leista. Ir…Nors naivu tikėti, jog tos šalies „vilties prezidentas“, dėl kurio galių stiprinimo ir užvirė visa ši košė, išdrįstų ponią N ginti ( patarėjai jam tikrai to neleistų), vis dėlto tikėtina, jog „Y-kai“ ir tai norėjo išprovokuoti. Juk nugalėtojams yra būdinga nesustot pusiaukėlėj ir tęst puolimą.

***

Na, va tokia istorija apie vieną bylą vienoje, „atskirai paimtoje“, šalyje. Ir apie nepavykusią tam tikro tos šalies „sparno“ rengtą „antipedofilinę revoliuciją“. Gerai, kad ta šalis kažkur labai toli, už jūrų marių, ir kad ten nevyksta traukiniai…

Ir dar. Kiek teko dar išgirst iš tos šalies reikalų žinovų – „sparnas“ X jam kadaise vienaip ar kitaip pasitarnauti bandžiusią ponią N tiesiog evakavo iš šalies. Kol… Kol aprims aistros…

Sergejus Sokolovas

Paimta iš portalo Karštas Komentaras

Nuotraukoje  :Seimo pirmininkės pavaduotojas V.Gedvilas – viename pirmųjų antipedofilinių mitingų. KK nuotr.

Gedvilas-mitingas-

From → Pradzios

Leave a Comment

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s