Skip to content

25 metai nuo Geležinės uždangos sugriovimo iki atstatymo

by on November 9, 2014

Šiandien Vakarų pasaulis švenčia 25-ąsias Berlyno sienos griūties, nors teisingiau būtų sakyti – nugriovimo, metines.

Ta proga Youtube nusprendžiau pasižiūrėti National Geographic filmą „The History of the Berlin Wall“ (http://www.youtube.com/watch?v=gAme6EcOAf4).

Po peržiūros eilinį kartą įsitikinau, jog nuostaba ir kalbos, neva Rusija dabar kariauja kažkokį nematytą „hibridinį“ karą, į kurį kol kas nemokame deramai atsakyti, tėra veidmainiška pozicija, kurios Vakarai laikėsi ir anksčiau, nenorėdami padėti į Rusijos imperijos (dabar šis pavadinimas vėl grįžta į viešąsias kalbas) nelaisvę patekusioms tautoms.

Daugelis padorių apžvalgininkų jau sakė, kad išties nieko naujo šiemet Kryme ir Pietryčių Ukrainoje neįvyko, precedentai jau buvo Moldovoje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, tačiau pažiūrėjęs šį filmą supratau, kad dar anksčiau ši „nepriklausomų demokratinių respublikų“ sukūrimo technologija buvo išbandyta pokariu, okupuotoje Vokietijoje.
Su Berlyno siena susijusio 25-mečio minėjimas jau vyko anksčiau, 1986 metais taip vadinamoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (DDR). Pažymėtina, jog anuomet šis statinys oficialiai buvo vadinamas „Antifašistiniu gynybiniu pylimu“ (vok. Antifaschistischer Schutzwall). Neva Vakarų vokiečiai nebuvo tinkamai defašizuoti, todėl kėlė grėsmę Rytų Vokietijai, bandžiusiai sukurti socialistinį rojų. Gal ne be reikalo dabartiniai įvykiai Ukrainoje sukelia déjà vu jausmą?

Juk ir šiandien yra isteriškai rėkiama, kad ukro-fašistai puola, todėl reikia nuo jų atsiskirti sukuriant „liaudies respublikas“. O siena atsiras vėliau, ir jei jos nepastatys „novorusai“, tai bus priversta padaryti pati Ukrainos valdžia.

Anuomet Vakarai sienos statyboms irgi perdaug nesipriešino, nes suprato, jog tai yra paprasčiausias būdas suvaldyti krizę. Vienintelis dalykas, kas jiems liko – nepripažinti DDR, kaip kad bus daroma ir su Luhansko bei Donecko „liaudies respublikomis“.
Žiūrint Berlyno sienos statybos pradžios vaizdus, pasąmonė sufleruoja, kad tai jau kažkur matyta. Matyta būtent šį pavasarį Kryme.

Ginkluoti „žalieji žmogeliukai“ išsirikiavo gatvėse ir darė tai, kas jiems buvo liepta. O svarbiausia, kad tiek 1961, tiek 2014 jie ten buvo ir veikė „teisėtai“, neva remiantis tarptautinėmis sutartimis. Paralelės įžvelgtinos ir dėl Rusijos veikimo užgrobtose teritorijose, pavyzdžiui – įrangos grobstymas.

Iš Rytų Vokietijos po karo sovietai išvežė apie trečdalį gamybinės įrangos, kurios paskui taip ir nesugebėjo panaudoti, o kartu su milžiniškomis karo reparacijomis tai nusmukdė vietinę ekonomiką. Gal būtent dėl to ukrainiečiai baiminasi, kad „humanitariniai“ karavanai grįžta ne tuščiomis priekabomis?
Belieka tikėtis, kad tokie „demokratiniai“ dariniai anksčiau ar vėliau išnyksta, spaudžiami ekonominių veiksnių. Pavyzdžiui, kai sovietams buvo prisuktas „naftos dolerių“ kranelis ir jie nebegalėjo finansuoti savo draugų, nebepajėgdama išlaikyti sienos ir savo saugumo tarnybos STASI, DDR pelnėsi iš valstybinio terorizmo, žmonių prekybos – parduodavo savo politinius kalinius Vakarų Vokietijai.

Nenuostabu, kad netikėtai atsivėrus sienai, žmonės bėgo iš šios šalies kaip iš kalėjimo, su džiaugsmo ašaromis akyse ir netikėdami, kad tai  realybė.
Vakarų elitui belieka apgailestauti, kad jų numylėtinis, visada laukiamas garbės svečias Gorby pasirodė ir šioje laisvės šventėje. Kaip Putino advokatas ir jo sukurtos imperijos interesų gynėjas.
Deja, savo tėvynėje Rusijoje, kur dauguma palaiko fašistinį režimą, Gorbis  laikomas nacional-išdaviku.

Norisi perfrazuoti R. Reagan žodžius ir pasakyti: „Mr. Gorbachev, tear down your mask!“

Lietuviai šiaip ar taip jau matė tikrąjį šio „demokrato ir humanisto“ veidą.
Apgailėtinas yra ir vokiečių dėkingumas „išvaduotojams“. Jie nuoširdžiai džiaugiasi, kad sovietai nuvertė Hitlerį ir patys pagaliau išėjo, nors tai ir užtruko. Skirtingai nuo Baltijos šalių gyventojų, jie nededa lygybės ženklo tarp nacizmo ir komunizmo. Ten taip pat liko daugybė „minties kalinių“, kurie ilgisi kalėjimo ir, nesugebėdami prisitaikyti prie gyvenimo, kurį turi susikurti patys, sutiktų sugrįžti į savo kameras, kad jų gyvenimai taptų nebe savo, o kalėjimo prižiūrėtojų rūpesčiu.

Didžiausią nerimą kelia tai, jog tarp tokių „santvarkos suluošintų“ yra ir dabartinė Vokietijos kanclerė, verčianti visą ES „nepykdyti“ agresoriaus.
Tad išsilaisvinusius ir nebenorinčius sugrįžti į „senus gerus laikus“ piliečius belieka pasveikinti su Geležinės uždangos sunaikinimo diena ir priminti J. F. Kennedy žodžius „Ich bin ein Berliner!“, kurie šiandien turėtų skambėti taip: „Esu ukrainietis!“

Vytautas Ukrainietis
2014-11-09

berlin 2 berlin 3 Berlin

From → Pradzios

Leave a Comment

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s