Skip to content

Musės kompleksas

by on February 8, 2015

Gal pastebėjot – musės (musca domestica) mėgsta „įsiamžinti“ apdergdamos kokį nors švarų paviršių. Jei negali įkąsti, tai bent stengiasi ką nors subjauroti.
Toks musės kompleksas būdingas ir tam tikrai žmonių (žmogynų, žmogeliukų) grupei.
Žemiau aš pacituosiu laišką, kurį gavau tada, kai tokia R. Grinevičiūtė tebebuvo tarsi kokia musytė zvimbalytė. (Pagal K. Čiukovskį.) Iki Sąjūdžio dar turėjo praeiti geras dešimtmetis.
Tada LTSR Ministrų taryba su partijos Cėka pritarimu planavo (ir net buvo pradėjusi) Vilniaus senamiesčio pertvarkymo darbus. Dėl numatomų požeminių garažų, magistralių ir kitokių statybų pačioje Vilniaus širdyje mūsų sostinės senamiestis šiandien būtų nebeatpažįstamas.
Kas tada tiems neklystančios partijos ir vyriausybės planams būtų išdrįsęs pasipriešinti?
O vis dėlto pasipriešino. Vienas iš iniciatorių buvo prieškarinės Lietuvos įžymus architektas Vytautas Landsbergis–Žemkalnis. Tada ir aš gavau jo išsamų, argumentuotą Memorandumą. Pritardamas parašiau jam laišką.
Nesitikėjau, kad 1977 m. pabaigoje gausiu To Žmogaus pasveikinimą, Jis buvo surašytas ant puošnaus naujametinio lankstinuko su R. Gibavičiaus Vilniaus bažnyčių grafika.
Brangus Saja,
Senamiesčio išsaugojimo reikalais aktyviai susirūpino mūsų mąstančioji, savo kraštą mylinti visuomenė – dailininkai, rašytojai, architektai, mokslininkai, archeologai, istorikai ir daug kitų šviesių asmenų. Aš nelikau vienas kovotojas, pasmerktas tų asmenų, kuriems nieko švento nėra mūsų tautos kultūroje. Jūsų man rašytas laiškas – sveikinimas itin brangus – aš jaučiuos sutvirtėjęs ir nepraradęs vilčių. Dėkoju už širdingą žodį, dėkoju labai.
Sveikatos ir geriausios sėkmės Lietuvos ir visų žmonių labui.
Spaudžiu Jūsų dešinę
Jūsų Vytautas Landsbergis–Žemkalnis
1977–1978, Vilnius
Ajai!.. Juk R. Grinevičiūtė–Janutienė, dabar jau nebe „zvimbalytė“, o tikra „mucha cokatucha – pozaločenoje briucho“, savo paistalų knygoje „Dinastija. Landsbergių gyvenimo istorija“ ieškojo visai kitokių dokumentų.
O gal ir neieškojo. Musės komplekso apsėstai žurnalistei reikėjo švaresnio paviršiaus, ant kurio ji jau spėjo užtėkšti savo žymę.
Gana keistos ir „Veido“ pasikartojančios grimasos. Prisimenu andainykštį „Veido“ viršelį. Jame tos pačios „zvimbalytės“ iniciatyva buvo atspausdinta falsifikacija – faksimilė. Esą, V. Landsbergio dolerinės skolos raštas, išduotas piliečiui Urkai, neseniai grįžusiam iš ten, kur buvo kalintas už kitokias šunybes.
Šiemet sausio 16 d. „Veide“ žurnalo leidėjas dr. A. Šindeikis savo straipsnyje R. Grinevičiūtės–Janutienės paistalus vertina kaip trečiarūšę žurnalistiką, kuri „artėja prie lengvo turinio literatūros“. (Nieko sau!) O dėl rimtesnės žurnalistikos stokos jis kaltina tą patį Lietuvos politiką, anot Šindeikio, patriarchą (suprask, V. Landsbergį), jog jis „nieko nepadarė, kad Lietuvos žurnalistika būtų aukšto lygio“…
Kokia čia „Veido“ grimasa? Tam tikra poza tupinčio katino?
Jeigu taip, tai leidėjui norėčiau priminti, kad save gerbiantis katinas nuosavą mėšlą privalėtų užkasti.
Kazys Saja
2015.01.25
Dimitrijaus Radlinsko nuotrauka

MUSE

From → Pradzios

Leave a Comment

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s